Nuvarytas miegoti trylikametis Juanas išjungdavo šviesą, pasiimdavo prožektorių ir pasislėpęs po antklode skaitydavo. Smalsumas atsverdavo nuovargį ir baimę įkliūti. Šis alkis pažinti istoriją iki paskutinio puslapio ir pavertė suaugusį Juaną Gómezą-Jurado vienu ryškiausių šiuolaikinio trilerio kūrėjų. Ir paskatino atsakyti į klausimus Lietuvos skaitytojams.
Naujiesiems trilerio klasikams Jo Nesbø, Henningui Mankelliui, Stiegui Larssonui, Camillai Läckberg tenka pasislinkti. Jų lėtas tempas, niūri atmosfera, tylūs, gyvenimo išvarginti tyrėjai ir apnuoginti visuomenės skauduliai (trileris – naujojo realizmo įsikūnijimas) vis dar traukia skaitytojus, tačiau prieš gerą dešimt metų trilerio sosto ėmė siekti ispanai – rašytojai, leidėjai ir kino kūrėjai. Evos Garcíos Sáenz de Urturi, Dolores Redondo knygos tampa bestseleriais, žaibiškai verčiamos ir perkeliamos į ekraną.
Skaitytojų ir žiūrovų širdis pavergusi „Raudonoji karalienė“ – pirmoji J. Gómez-Jurado populiariosios trilogijos dalis – pagaliau išleista ir lietuvių kalba. Ispanijoje ši knyga jau trečius metus nedingsta iš skaitomiausiųjų: parduota per du milijonus egzempliorių, ji išversta į 42 kalbas. Neregėta sėkmė – visos trys serijos knygos („Raudonoji karalienė“, „Juodasis vilkas“ ir „Baltasis karalius“) vienu metu buvo tarp perkamiausių šalyje.
Mūsų pašnekovas – paslaptingosios Antonijos Skot ir komisaro Jono Gutjereso tėvas, vienas įdomiausių šiuolaikinių ispanų autorių. Kalbamės apie skaitymą, rašymą ir tą kūno dalį, kuri, pasirodo, gali padėti labiau nei mūza. Viename iš interviu rašytojas minėjo: „Idėjos kyla iš sėdynės!“ Kitaip tariant, jei rašymą laikai kasdieniu darbu, idėjos tave suras prie rašomojo stalo.
– Kaip reagavote sužinojęs, kad jūsų knygą ketina išleisti lietuviai? Ar kaupiate leidimus iš įvairių šalių? Galbūt įpėdiniai kada nors įsteigs muziejų ar bent pakabins lentelę: „Čia gyveno Juanas Gómezas-Jurado“? Beje, kur gyvenate ir kaip?
– Nepaprastai apsidžiaugiau. Mintis, kad kažkas Lietuvoje skaito apie Antoniją, man atrodo kaip mažas stebuklas. Kai kuriuos leidimus tikrai pasilieku. Muziejus? Dėl Dievo, ne. Man pakanka, jei mano vaikai manęs nepamirš. Gyvenu Madride, kaip išeina. Svarbiausia – ne kur, o su kuo.
– Iš kur atsirado Antonija – tyli, nepaprastai protinga, bet visai palūžusi? Iš patirties, literatūrinės tradicijos, ar kaip Atėnė išžengė iš jūsų galvos? Ar ją mylite? Su kuriuo veikėju tapatinatės?
– Antonija yra daug kas. Viena dalis – iš žmonių, kuriuos pažįstu, kita – iš tų, kuriais slapta žavėjausi, dar kita – iš mano paties skausmo. Ji gimė ne vieną įkvėpimo popietę, o per daugelį apmąstymų metų. Ar ją myliu? Žinoma. Ji nepakeliama, geniali, skausmingai tikra. Tačiau labiausiai tapatinuosi su Jonu: neužtikrintu, ištikimu, visada juokaujančiu, kad paslėptų skaudamas vietas.
– Ant pirštų gali suskaičiuoti Europos kūrėjus, dirbančius su „Amazon Prime Video“. Jūs padėjote „Raudonajai karalienei“ pasiekti ekranus. Serialas puikiai įvertintas, bet ar jūs pats patenkintas rezultatu? Ar buvo sunku matyti, kaip Victoria Luengo ir Hovikas Keuchkerianas įkūnija veikėjus, kurie ilgai gyveno tik jūsų galvoje?
– Tarsi būčiau stebėjęs, kaip paties vaikai išsikrausto iš namų. Iš pradžių skauda, pasiilgsti, manai, kad niekas jų nesupras taip, kaip tu. Bet paskui matai, kaip jie auga, kaip aktoriai suteikia jiems naujų, netikėtų atspalvių – ir galiausiai pasakai: „Taip, štai jis – Jonas, štai ji – Antonija.“ Esu labai patenkintas. Sėdėjau prie scenaristų stalo, reiškiau nuomonę, protestavau… o tada, kaip ir turi būti, leidau profesionalams atlikti savo darbą.
– Juanas Gómezas-Jurado – savo veikėjos ar veikėjų šeimininkas? O gal jie gyvena savo gyvenimą, o jūs tik sekate iš paskos?
– Kartais jaučiuosi veikiau jų gyvenimų kronikininkas nei kūrėjas. Antonija elgiasi taip, kaip nebuvau numatęs. Ir kai taip nutinka, suprantu, kad rašau gerai. Paskutinį žodį tariu tik tada, kai reikia užversti knygą. Iki tol – daug ginčijamės.
– Esate vadinamas tai ispaniškuoju Danu Brownu, tai Jo Nesbø. Ar nekyla noras pasiųsti neišradingus lygintojus velniop?
– (Juokiasi) Būtų kur kas blogiau, jei mane vadintų Danu Brownu iš „AliExpresso“. Suprantu etiketes – jos padeda kai kuriems skaitytojams suprasti, ar tai, ką rašau, jiems gali patikti. Man užtenka, kad mane skaitytų. O jei paskui paaiškės, kad neprimenu nė vieno šių autorių, puiku.
– Ar patys skaitytojai ir žiūrovai neatsibosta? Pavyzdžiui, kai šimtas pirmąjį kartą aikčioja dėl netikėto siužeto posūkio, o jūs žinote, kad tą posūkį dėliojote kelias valandas kaip mikrochirurgas.
– Anaiptol. Kai žmonės stebisi dėl dalykų, kuriuos sukūriau per kraują ir prakaitą – tai dovana. Ne, man nenuobodu – man žavu. Tai tarsi stebuklingas triukas: kai jis pavyksta, gali kartoti be galo: kito žmogaus šypsena visada verta pastangų.
– Jūsų veikėjos – stiprios, sudėtingos, daugiasluoksnės. Ar jus supa tokios moterys, ar tai tiesiog laiko ženklas – inspektorių su pypke pakeitė nervinga ir nelaiminga painaus gyvenimo mergina?
– Esu apsuptas nepaprastų moterų. Būtų įžeidimas apie jas nerašyti. Literatūra keičiasi kaip ir gyvenimas. Mes nepakeitėme nei Šerloko, nei kitų seklių, tiesiog juos papildėme. Veikėjų trūkumai leidžia pamatyti šviesą per plyšius. Ir taip – Antonia yra reta, bet labai stipri šviesa.
– Kone visi žurnalistai klausia visų rašytojų – kaip straipsniai, apžvalgos ir interviu virto tikru tekstu. O jūs – ar be trilerių rašote ką nors sau? Ar pavargstate nuo teksto?
– Turiu slaptų aplankų su dalykais, kurių net pats nesuprantu. Miuziklas apie įsimylinčius robotus, esė apie ilgesį… Pavargstu nuo teksto? Kartais. Tada išjungiu kompiuterį, suvalgau kroketą ir grįžtu, kai nuovargis praeina.
– Esate sakęs: kad kūrybinis srautas nesustotų, reikia skaityti, skaityti, skaityti. Kurie patarimai rašytojams jums tikrai padėjo ir ką pasiūlytumėte rašantiems, kurių šiandien netrūksta?
– Geriausias patarimas, kurį gavau: „Nesitikėk, kad turėsi laiko – tiesiog daryk.“ O pats patarčiau: užbaik, ką pradėjai. Ir tada perrašyk. Pirmas variantas visada būna prastas. Ir svarbiausia: nerašyk tam, kad būtum autorius – rašyk, nes kitaip negali.
– Du vaikai (beje, ar jie skaito jūsų knygas?), labdaringa veikla storosios žarnos vėžio fonde, kurios ėmėtės, kai ši liga buvo diagnozuota buvusiai žmonai, knygos, filmai – ir kaip jūs viską suspėjate?
– Skaito – ir jų nuomonės bijau labiau nei kritikų. Laikas yra iliuzija – iš tikro jo nėra. Jį vagiate, sukuriate, iškovojate. Ir dar – išmokstate atmesti nereikalinga. Anksčiau priimdavau visus pasiūlymus. Dabar sutinku tik su tuo, kas iš tikro svarbu.
– Įkvėpimas, mūzos, sąmonę keičiančios medžiagos – nuo kavos iki žolės, pabėgimas iš miesto, mąstymo dienos. Kas iš tiesų padeda rašyti ponui Gómezui-Jurado?
– Kava – taip. Mūzos – ne visada. Labiausiai padeda tiesiog prisėsti ir rašyti, net kai nesinori. Įkvėpimas – tingus ponas: pasirodo tik tada, kai jau dirbi. Padeda ir baimė nuvilti tuos, kurie tavimi tiki.
Šaltinis: LRT.LT