Žurnalistė ir autorė Abigail SHRIER (47) bent vienu aspektu gali lygintis su psichologijos tėvais – abi jos knygos taip papiktino Ameriką, kad jas siūlyta sudeginti ar bent uždrausti.
Pirmiausia, žinoma, kalba apie daugiau nei skandalingą „Negrįžtama žala: Translytiškumo manija, suvedžiojanti mūsų dukras“, (Irreversible Damage: The Transgender Craze Seducing Our Daughters), kurioje autorė drįso suabejoti, ar kiekviena mergaitė, sudvejojusi dėl lyties, tikrai translytė, klausti, kodėl reiškinys per pastaruosius metus taip išpopuliarėjo, ir net teigti kad jis gali būti susijęs su kolektyvine įtaka.
Pirmoji leidykla atsisakė ją spausdinti – knygą teko leisti savo lėšomis. „Amazon“ nesutiko jos pristatyti – ir tik kelios šeimos, susidūrusios su aprašomu reiškiniu, skyrė pinigų reklamai. Nė vienas apie knygas rašantis leidinys apie ją neužsiminė, per pristatymą Izraelyje Shrier buvo užpulta, susitikimus su skaitytojais lydėjo protestai, ji ne tik prarado darbą „Wall Street Journal“ bei kituose leidiniuose, bet ir pelnė didžiausios transfobės titulą. Ir, ko gero, tik advokatės išsilavinimas padėjo autorei išvengti teisinio persekiojimo.
Papiktinusi Ameriką Shrier paskatino ir audringas diskusijas daugelyje šalių. Tačiau įtakingi leidiniai „The Economist“ ir „The Times“ įvertino „Negrįžtamą žalą“. Ir tie, kurie ją perskaitė be išankstinių nuostatų, rado vertingų pastebėjimų apie translytiškumą ir nesutiko su kaltinimais transfobija. O užgrūdinta pirmosios knygos žurnalistė Shrier toliau smalsauja. Ir kapsto dar giliau: analizuoja, kaip psichoterapija padeda – ir kaip gali pakenkti.
Iš tokių nepatogių klausimų ir abejonių vertybėmis ir atsirado „Bloga terapija“. Pati turinti į paauglystę įžengusį sūnų ir susirūpinusi Z kartos psichikos sveikata, Shrier pastebi, kad šiuolaikiniai tėvai pernelyg pasitiki psichologais – skuba į juos kreiptis, atimdami iš vaikų galimybę patiems išspręsti savo problemas ir savarankiškai atsistoti ant kojų.
Gali pasirodyti, kad knyga pirmiausia skirta amerikiečių skaitytojams – rytų europiečiai dar nespėjo nei užsibūti komforto zonoje, nei papiktnaudžiauti psichoterapija, kuri – autorės nuomone – pernelyg daug dėmesio skiria vaikystės traumoms ir neigiamoms patirtims ir šitaip skatina bejėgystės ir aukos jausmą. Ir Amerikoje liberalūs tėvai užaugino nelaimingiausią, neryžtingiausią, labiausiai įsibaiminusią kartą istorijoje. Augdami šie vaikai gavo daug psichoterapijos, mokykloje jų nuolat klausdavo, kaip jautiesi, ir prašydavo papasakoti apie jausmus… Anot autorės kalbintų mokslininkų, nuolatinis susitelkimas į tai, kaip aš jaučiuosi skatina depresiją, nerimą ir narciziškumą. Mums nereikia tiek daug apie galvoti save – tai veikiau kenkia, nei padeda save atrasti.
Žinoma, autorė labai aiškiai atskiria žmones, kuriems tikrai reikia psichologinės pagalbos ir priežiūros nuo tiesiog nerimaujančių, nepatogių, prislėgtų, sutrikusių, kokiais visi kartkartėmis būname. Sveikas psichologinis diskomfortas, liūdesys ir nerimas yra mums netgi naudingi.
Autorė abejoja ir traumos teorija, kuri teigia, kad net menki vaikystės nemalonumai gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį suaugusiam žmogui – ji skatina pernelyg gilintis į nuoskaudas ir trukdo gyventi toliau. Juolab mūsų atmintis nėra visiškai patikima – nuolatos klausinėjami apie patirtas traumas galime prisiminti nebūtą – ar būtą kitaip. (Elizabeth Loftus – Amerikos psichologė, pirmoji pradėjusi tyrinėti atminties netikslumus, klaidingus prisiminimus, ir net dirbtinai sukurtus prisiminimus. Jos tyriminiai darbai iš esmės pakeitė psichologų ir neuromokslininkų požiūrį į žmogaus atmintį). Shrier nuomone, ne visos patirtos nelaimės turi ilgalaikį neigiamą poveikį, o rimti mokslininkai Richardas J. MacNally ir Martinas Seligmanas pabrėžia mūsų gebėjimą pakilti ir net sunkumus paversti stiprybe.
Knygoje taip pat analizuojamas pernelyg dažnas psichotropinių vaistų skyrimas vaikams ir nuolatinis dėmesys jausmams. Autorė įsitikinusi, kad toks elgesys skatina nesaugumą, nerimą ir priklausomybę nuo terapinių metodų. Nuolat skatinami gilintis į savo jausmus ir juos išgyventi šiandienos vaikai auga pernelyg baimingi ir nerangūs. O lengva prieiga prie terapijos gali paversti net menkiausias emocines reakcijas sutrikimais. Shrier ne tik svarsto, bet ir dalijasi pacientų, kurie iš pradžių patikėjo psichoterapeutų diagnozėmis, tačiau ilgainiui suprato, kad tai buvo greičiau madinga etiketė, pasakojimais.
Beveik po pusės amžiaus prisimindama senojo vaikų auginimo autoriteto Benjamino Spocko šūkį „Tėvai irgi žmonės“, Shrier siūlo grįžti prie autoritetingos tėvystės, kur tėvai ne tik rūpinasi vaikų gerove, bet ir moko juos atsakomybės, savarankiškumo ir gebėjimo įveikti sunkumus. Ir leisti vaikams klysti ir rizikuoti nuo pat mažens, kad jie augtų tvirtais ir atspariais suaugusiaisiais.
Kaip ir pirmoji, ši Shrier knyga sulaukė daug kritikos. Kai kurie psichoterapeutai ir mokslininkai teigia, kad jos argumentai per daug supaprastinti, o pritempti pavyzdžiai neatspindi visumos. Žmonės, kuriems padėjo psichoterapija, gina vienos ar kitos krypties atstovus – nors Shrier nieko nepuola, o tiesiog kelia gyvenimiškus klausimus, apie kuriuos dažnai vengiama kalbėti viešai. Knyga sukėlė ginčų ne tik tarp specialistų, bet ir tarp skaitytojų, kurie patys susidūrė su terapijos pranašumais ir trūkumais.
Kaip ir „Negrįžtama žala“, „Bloga terapija“ kelia nepriimtus klausimus apie šiuolaikinę psichoterapiją. Skatina susimąstyti apie terapijos tikslus ir poveikį. Tuo geriau, jei autorės nuomonė provokuoja ginčą – blogiau už blogą terapiją tik veidmainiška tyla.
Šaltinis: DELFI