Buvęs britų karys Shaunas Pinneris ne vienerius metus iki Rusijos invazijos pradžios gyveno Mariupolyje, sukūrė šeimą. Prasidėjus karui, kovėsi už Ukrainą, tačiau, Mariupolį apsupus rusams, besitraukdamas iš pozicijų pakliuvo į nelaisvę. Ukrainos kariuomenėje tarnavęs vyras buvo kalinamas, kankinamas, nuteistas mirties bausme, išsigelbėti jam pavyko Ukrainai ir Rusijai susitarus dėl karo belaisvių mainų.
Dabar Sh. Pinneris su ukrainiete žmona toliau gyvena Ukrainoje, yra instruktorius, tačiau pastaruoju metu daug keliauja po pasaulį, pasakodamas savo patirtį, nugulusią knygoje „Gyvenk. Kovok. Nepasiduok.“
– Jūs Ukrainoje apsigyvenote likus ketveriems metams iki Rusijos plataus masto invazijos. Ar jautėte likus mėnesiams, savaitėms, dienoms iki invazijos pradžios, kad Ukraina stovi ant karo slenksčio?
– Dar iki invazijos pradžios ketverius ar penkerius metus rusai vis sakė, kad peržengs sieną, tačiau nieko neįvyko. Vyravo nuomonė, net ir mano žmona taip manė, kad Rusija blefuoja. Jeigu tuo metu būtume paklausę ukrainiečių, daugelis būtų pasakę – tikrai nieko neįvyks. Aš taip nemaniau dėl vis augusių karių skaičiaus: nuo 180 tūkst. iki daugiau nei 200 tūkst., vėliau – ir 220 tūkst. Staiga ėmėme matyti Z raides. Likus 2 ar 3 savaitėms, nemažai žurnalistų ėmė trauktis iš Mariupolio į Dniprą. Palaikiau nemažai ryšių su jais ir jie buvo sunerimę, o mano žmona vis dar norėjo išleisti 7 tūkst. dolerių naujai virtuvei mūsų name Mariupolyje. Bet sakiau: „Ne, manau, šįkart tai tikrai įvyks.“
– Teko perskaityti vieno Ukrainos kario mintį: baisiausia, kas gali nutikti šiame kare – ne mirtis. Ne tai, kad gali tapti neįgalus. Baisiausia – atsidurti rusų nelaisvėje, nes jiems negalioja jokios taisyklės, elgiasi tarytum laukiniai.
– Mariupolį gynėme kelias savaites. Tada 2022-ųjų balandžio pradžioje gavome įsakymą: arba pasiduodame, arba turime rasti kelią į saugias pozicijas. Mano būrys nusprendė jo ieškoti. Trauktis pradėjome apie 3 valandą ryte, balandžio 13-ąją. Stengdamiesi rasti koridorių iš apsupto Mariupolio, pakliuvome į pasalą. Būrys suskilo ir turėjome slapstytis. Reikėjo nueiti apie 200 km iki Zaporižios. Galiausiai buvau sučiuptas maždaug 2 valandos kelio už Mariupolio.
Norėjau pasiduoti rusams, o ne Donecko liaudies respublikos kariams, nes jie – neprognozuojami. Kai jie paleido įspėjamąjį šūvį man virš peties, tikiuosi, kad tai buvo perspėjimo šūvis, jau turėjau planą, kad pasakysiu, jog esu britas. Paprasčiausiai, nors ir moku rusų kalbą, kalbu su akcentu. Nieko neapgausiu. Vyliausi, kad jie nenušaus.
Aišku, buvau atskirtas nuo kitų. Atsidūriau kalėjime, o ten jau sklandė siaubingos istorijos. Vienam vaikinui lytinius organus krėtė elektros srove. Mane pririšo prie kėdės ir kankino elektra, subadė peiliu kojas, mušė. Per tardymus uždavinėjo kvailus klausimus, kurių nė nemaniau sulauksiąs. Ir tai tęsdavosi valandą ar ilgiau. Galiausiai išvežė į Donecką, kur pradėjo marinti badu 60 dienų. Vėliau surengė viešą teismą, propaganda pasistengė ir sulaukiau mirties bausmės.
– Kaip Jums pavyko ištrūkti į laisvę? Galėjo prisidėti britų valdžia?
– Iki šiol su kitais britų belaisviais nežinome, kaip tai įvyko, kas buvo įsitraukęs. Kiek suprantu, net ir britų vyriausybė nežinojo daug detalių. Kai mums pasakė, kad esame laisvi, buvome patikrinti gydytojų, galėjome nusiprausti, gavome drabužių ir sėdome į lėktuvą. Ten sutikau pagyvenusį vyrą. Jis paklausė: „Iš kur esate?“ Atsakiau: „Londono. O jūs?“ Jis atsakė, kad irgi. Tada juokaudamas pridūriau, kad „Jūs pasiutusiai panašus į Romaną Abramovičių“. Jo atsakymas: „Aš ir esu Romanas Abramovičius.“ Pradėjome kalbėtis, jis papasakojo, ką čia veikia, tačiau neatskleidė pernelyg daug detalių. Grįžau namo, gyvenimas mane pasivijo. Iškart ėmiau ieškoti: kas išgyveno, kas ne, kam pavyko ištrūkti. Reikėjo užpildyti spragas.
– Jūsų naujoji knyga – įtariu, sunkiau nei ją parašyti buvo vėl viską prisiminti, iš naujo išgyventi prisiminimus.
– Žinote, kai neseniai įvyko žudynės Maskvoje, turėjau progą visiems pasakyti: „Žiūrėkit, jie lygiai tą patį daro sulaikytiesiems, ką darė ir mums.“ Prie viso to prisideda propaganda, viskas parduodama rusams dar prieš teismą. Buvau identiškoje situacijoje, todėl išmušė mano valanda, kai galiu kalbėti pasauliui ir naudoti tuos pavyzdžius sakydamas: „Tai yra tikroji Rusija.“ Nėra jokio teisingumo. Tik imperializmas. Tiek metų šaukiame, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, niekaip nesusiję su denacifikacija, rusakalbių išgelbėjimu. Tai paprastas, imperialistinis žemių grobstymas. Visi buvę belaisviai dabar gali apie tai kalbėti. Gerai jaučiu, kad tai, jog esu britas, labiau rezonuoja Vakaruose. Būčiau ukrainietis, deja, nebūčiau taip išgirstas. Jaučiu, kad mano darbas – papasakoti teisybę.
– Atrodo, kad rusams atkurti savo išteklių nekliudo nei Europos Sąjungos, nei Jungtinių Valstijų sankcijos. Kaip toliau kovoti su Rusija?
– Putinas nestoja ir nė neketina sustoti. Jis jau bando susikurti kelią į Uždniestrę, Moldovą. Jis kliedi apie Sovietų Sąjungos atkūrimą, o tai reiškia, kad tai ima kelti grėsmę Lietuvai, taikinyje ir Estija, Latvija, Lenkija. Klausimas – kur jis sustos? Diktatoriai, turintys galios, nesustoja. Jeigu išvengia pasekmių, jie žengia toliau ir toliau. Turime juos sustabdyti Ukrainoje, o Ukraina tik prašo ginklų. Ne karių, tik ginklų. Mūsų užduotis duoti jiems viską, ko reikia, kad rusai būtų išstumti atgal.
Šaltinis: LRT