Kalbant apie nacių nusikaltimus, dažniausiai į galvą ateina vyrų vardai. Tačiau muzikantės Susan J. EISCHEID atskleista istorija patvirtina, kad moterys juodomis SS uniformomis nenusileido žiaurumu kolegoms.
Pasaulyje, kuriame pagerbtos dar ne visos aukos, rašyti apie budelius ir budeles sudėtinga ir rizikinga. Vis dėlto nesistengdami suprasti, kas pažadina tamsiausią kiekvieno iš mūsų pradą, rizikuojame taip ir nepasimokyti iš istorijos. Muzikantė Susan J. Eischeid taip pat pirmiausia atidavė pagarbą aukoms – išleido knygą apie Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą išgyvenusią prancūzų pianistę, kompozitorę ir kabareto dainininkę Fanią Fénelon. Sulaukusios garbaus amžiaus Fanios atsiminimai „Playing for Time“ buvo perkelti į ekraną (Fanią vaidino genialioji Vanessa Redgrave). Ir pasaulis išgirdo apie neregėtą muzikos kolektyvą – Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos moterų orkestrą bei jo įkūrėją, globėją ir naikintoją, stovyklos vyriausiąją prižiūrėtoją Marią Mandl, kurią filme įkūnija šviesiaplaukė Shirley Knight.
Kitaip nei dažnai minimos garsiosios nacių žudikės Irma Grese ar Ilse Koch, Mandl ilgai buvo žinoma tik Holokausto istorijos ir – netikėtai – to laikotarpio muzikos tyrinėtojams. Nors būtent ji išugdė Irmą Grese, vėliau tapusią pagrindine Aušvico prižiūrėtoja. Savo ruožtu pirštines, knygų viršelius ir lempų gaubtus iš žmogaus odos vertinusi Ilse Koch karjerą padarė per santuoką. Buchenvaldo ir Majdaneko koncentracijos stovyklų komendanto Karlo Kochožmona, be kita ko, jaunystėje dirbusi bibliotekininke, neužėmė oficialių pareigų – nors tai nė kiek nekliudė jai spardyti kalinius batais, lupti rimbu ar pjudyti šunimis. Mandl prasimušė savo pastangomis, uolumu ir išskirtiniu, kai kurių liudijimu – apgalvotu, o ne vidinio poreikio nulemtu, žiaurumu.
Ji net nebuvo vokietė – gimė mažame Austrijos miestelyje, kuriame iki šiol gyvena jos giminačiai. Atsiliepusi į skelbimą, ieškantį darbuotojų į Lichtenburgo asocialaus elgesio ir sunkiai auklėjamų moterų stovyklą (nacių eufemizmas tiko ir politinėms ar tikėjimo kalinėms apibūdinti), dvidešimt šešerių Maria Mandl greitai kilo karjeros laiptais. Kol galiausiai pasiekė viršūnę – tapo Oberaufseherin, vyriausiąja Ravensbriuko, o vėliau – Aušvico-Birkenau mirties stovyklos prižiūrėtoja.
Sudėtingoje Vokietijos hierarchijoje šis rangas beveik prilygo SS karininkui (tačiau moterys jokiu būdu negalėjo įsakinėti esesininkams); vyriausioji prižiūrėtoja valdė pavaldines ir lengva ranka lėmė kalinių gyvenimą ir mirtį. Ši retai kada būdavo lengva – prieš mirtiną šūvį ar kelionę į dujų kamerą laukdavo įmantrus pažeminimas ir kančios. Jaunoji Mandl su malonumu viešai išstatydavo kalines pažeidžiamomis pozomis ir nurodydavo vyrams, kaip skusti kūno plaukus… Knygoje net cituojamas išlikusios kalinės nugirstas vyriausiosios prižiūrėtojos skundas, kaip jai atsibodusios tos nuogalės.
Iš kolegių Maria Mandl išsiskyrė ne tiek žiaurumu – kaip čia išrinksi nugalėtoją, ištvirkimu – apie kelis meilužius karininkus šnekėjo visa stovykla ar kilme – dauguma prižiūrėtojų buvo kilusios iš dorų šeimų, kai kurios turėjo medicininį išsilavinimą. Pati Maria svajojo tapti slaugytoja – arba bent tarnauti kriminalinėje policijoje, kaip dėdė, bet jos akyse besikurianti Trečiojo reicho mirties stovyklų sistema atvėrė didesnes galimybes.
Skamba neįtikėtinai, bet vienuolyno mokyklą baigusi koncentracijos stovyklos valdovė, kruvinoji Maria, savo rankomis daužiusi moteris lazda, turėjo auksines rankas. Jau pati kalėdama Lenkijoje iš antklodės atraižų pasiuvo kostiumėlį kameros draugei, jaukiai apstatė savo namus šalia Aušvico – laisvė naudotis kalinių daiktų sandėliu atvėrė dideles galimybes. Mėgavosi šampanu, puikiai jodinėjo – liudytojos prisiminė, kad prie baltos palaidinės prisisegusi rožę iš SS sodų vyriausioji prižiūrėtoja atrodė tikra amazonė. Po kiekvienos egzekucijos ji darėsi lyg gražesnė. O grįžusi iš žudynių galėdavo sėsti prie pianino ir visiškai atsiduoti muzikos garsams. Maria Mandl dievino muziką.
Liudytojų prisiminimais, mėgstamiausias prižiūrėtojos kūrinys buvo Schumanno „Svajonė“, dažnai skambėjusi iškart po žudynių – sukrečianti priešprieša tarp muzikos grožio ir akimirkos siaubo. Panašiu siurrealistiniu akibrokštu tapo lempelėmis mirksinti eglutė stovyklos gatvėje, pro kurią kasdien eidavo išsekusios kalinės. Kalėdų dieną prie eglutės visų akivaizdoje buvo mirtinai sumušta romų mergaitė, bandžiusi pabėgti iš stovyklos…
Žinoma, sukurti pirmą ir vienintelį moterų orkestrą visoje koncentracijos stovyklų sistemoje Marią paskatino ne tik aistra muzikos garsams. Aušvice jau veikė vyrų muzikos kolektyvai, atliekantys įvairias užduotis: sekmadienio koncertuose jie linksmindavo esesininkus, išlydėdavo į darbo vietą žygiuojančius kalinių būrius. Kartais net ramindavo naujai atgabentus žmones, kad nekiltų maištas ar sumaištis. Vyrai pakluso Marios konkurentui – SS hauptšturmfiureriui Franzui Hössleriui. Moterų kolektyvas tapo jos kūriniu – ne tik džiuginančiu klausą, bet ir padedančiu įgyvendinti ambicijas.
Muzikos kolektyvas, kuriam vadovavo garsi smuikininkė ir dirigentė Alma Rosé, 1943–ųjų liepą į Aušvicą atvežta žymaus smuikininko Arnoldo Rosé dukra ir Gustavo Mahlerio dukterėčia, gyvavo beveik porą metų. O galiausiai, paskutinėmis Aušvico stovyklos dienomis, buvo sunaikintas Mandl valia. Ji apskritai mėgdavo globoti pasmerktuosius, ypač – vaikus, suteikdama viltį išsigelbėti. Kai žiaurus žaidimas nusibosdavo, nelaimėlis keliaudavo į dujų kamerą… Paskutinę kolektyvo dieną muzikantės žydės buvo išsiųstos į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą. Arijų kilmės moterys – mirties stovyklose netrūko ir tokių – perkeltos į atlaisvintą vyrų baraką. Alma Rosé šios baisios akimirkos nesulaukė – kiek anksčiau mirė savo mirtimi, vos trisdešimt aštuonerių. Sakoma, dirigentę apverkė net prižiūrėtojos.
Sunku pasakyti, kas apverkė porą metų vyresnę Marią Mandl. Gyvenimo ir mirties valdovė, kaip ją praminė dar Ravensbriuke, buvo pakarta 1948 metų sausio 24–ąją Krokuvoje, Montelupių kalėjime (artimieji – tėvas ir sesuo, apie mirties bausmė sužinojo jau gerokai po karo). Lenkijos Aukščiausiasis Liaudies Teismas pripažino ją prisidėjus prie pusės milijono kalinių moterų nužudymo. Tarp jos aukų buvo olandų gimnastė, olimpinė čempionė Estella Agsteribbe bei prancūzų prozininkė Irène Némirovsky. Kelios išgyvenusios orkestrantės (muzikantės vieta gerokai padidino šią tikimybę) stebėjo teismo procesą ir net užkalbino buvusią visagalę Aušvico-Birkenau šeimininkę. Savaip simboliška, kad ši moteris nė neturi kapo, kaip ir daugelis jos aukų – po mirties buvusios Aušvico karalienės kūnas buvo perduotas studentams medikams.
Šaltinis: DELFI