Žurnalisto, antropologo Scotto CARNEY knyga – tikras žiemos skaitinys. Juolab jei perskaičius norėsis patikrinti, ar tikrai speigas gali pagerinti fizinius gebėjimus, numesti svorio ir net apsiginti nuo autoimuninių ligų.
Prielaidos drąsios, todėl tekstas prasideda įspėjimu didžiosiomis raidėmis: nekartoti čia minimų metodų ir pratimų be patirties, tinkamos fizinės parengties, gydytojo priežiūros ir kitų atsargumo priemonių. Carney – patyręs žurnalistas, rašantis tokiems leidiniams kaip „Wired“ ar „Outside“, pelnęs Oregono universiteto apdovanojimą už etišką žurnalistiką. Ir kaip dera senosios mokyklos žurnalistui, viską tikrina pats – išbando savo kailiu, renka šaltinius, o paaiškėjus naujoms aplinkybėms, tikslina savo požiūrį. (Klysti – žmogiška. Neigti savo klaidas – kvaila.)
Naujausias jo straipsnis interneto svetainėje atskleidžia ne itin patrauklią Wimo Hofo – olandų kūno rengybos guru – pusę, tačiau pats Carney vis dar pripažįsta metodo veiksmingumą, tik įspėja jį taikyti atsargiai. Jis negalėjo tylėti, kai paaiškėjo, kad bent 19 žmonių nuskendo atlikdami Hofo kvėpavimo pratimus vandenyje ir netekę sąmonės, nors pati metodika tai griežtai draudžia.
Kad ir kaip būtų, autorius išbandė šią teoriją ir praktikuoja iki šiol, nors pirmuosius žingsnius žengė be lašo tikėjimo. Per savo karjerą jis demaskavo ne vieną apsimetėlį pranašą, teigiantį turintį antgamtinių galių. Iš pradžių ir Hofą laikė tokiu – šarlatanu, besikraunančiu turtus iš žmonių naivumo. Juk Hofas tvirtino galįs kontroliuoti autoimuninę sistemą ir kūno temperatūrą, kopti į Everestą vien su šortais (tiesa, pajutęs, kad pėdos praranda jautrumą, 7,7 km aukštyje pasuko atgal) ir vos per savaitę išmokyti bet ką išgyventi arkties sąlygomis.
Skeptiškas, bet pasirengęs išklausyti ir antrąją pusę, Carney išskrido į Lenkiją, kur Krkonošės kalnuose Hofas vadovavo nedideliam sveikatingumo centrui. Ten jis siūlė išmokyti entuziastus sulaikyti orą penkioms minutėms, nešalti sniege, atsiginti autoimuninių ligų viso labo už 2000 dolerių per savaitę.
Jau kitą dieną abejojantis žurnalistas gulėjo ant sniego beveik nuogas, atlikdamas kvėpavimo pratimus – pirmą kartą vos penkias minutes, kentėdamas skausmą, lyg būtų nulūžęs dantis. Tačiau vos po kelių dienų organizmas prisitaikė – penktą dieną išbandymas sniege truko valandą. Savaitės pabaigoje pusnuogis Carney įkopė į Snežką – aukščiausią Krkonošės viršūnę. Jo patirtis virto straipsniu „Playboy“ – buvęs pikantiškas žurnalas tik vyrams bando susigrąžinti rimto leidinio, kuriam andai rašė Chuckas Palahniukas, Haruki Murakami ir Margaret Atwood, reputaciją. Per šešis puslapius Hofas dėstė, kaip kvėpavimo pratimai gali suaktyvinti smegenų kamieną, atsakingą už pagrindinius instinktus: sustingti, kovoti, bėgti ir – jo žodžiais – dulkintis.
Tačiau Carney neapsiribojo straipsniu. Norėdamas iki galo suprasti metodo poveikį, jis ryžosi kopti į Kilimandžarą – ir pasiekė viršūnę per rekordiškai trumpą laiką: vos per 28 valandas (įprastai tokia kelionė trunka 5–10 dienų, kad kūnas spėtų prisitaikyti prie deguonies trūkumo). Jis kilo be papildomos aklimatizacijos, beveik be miego ir maisto, vilkėdamas tik maudymosi kelnaites, vilnonę kepurę ir – laimei – bent jau avėdamas batus.
Į aukščiausią Afrikos kalną, padengtą bene vieninteliu žemyne likusiu ledynu, kur pučia 22 metrų per sekundę siekiantis vėjas, užkopė tikras amerikietis, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Long Biče prie kompiuterio, įsitikinęs, kad geriausi jo metai jau praėjo. „Maniau, kad jaunatviškų nuotykių dienos baigėsi, o gyvenimas vidutiniame amžiuje atrodo būtent taip. Kaip amerikietis, kaip žmogus nusprendžiau, kad komfortas – geriausia gynyba prieš senatvę. Sporto salės ir apsipirkimo ekologiškų prekių skyriuje turėjo užtekti orumui palaikyti“, – prisipažįsta Carney. Jis ketino įrodyti, kad metams bėgant sveikata ir nuotaika neišvengiamai prastėja, tačiau nuošaliame Lenkijos kaime atrado visai ką kita – ir pradėjo pokyčių kelią.
Per karjerą kalbinęs prekeivius žmonių organais, nusikalstamų grupuočių lyderius, buvęs sulaikytas automatais ginkluotų vaikų kareivių, žurnalistas nesušalo Lenkijos kalnuose ir nemirė pakeliui į Kilimandžarą. Išgyveno ne tik šaltį, bet ir naujus potyrius – pavyzdžiui, nepakeliamą skausmą, kai po lauko speigo įeini į sauną. Ir apskritai grįžo iš ekspedicijų pasikeitęs – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Carney primena: komfortas, prie kurio esame taip pripratę, nėra būtina sąlyga gerai savijautai. Atvirkščiai – trumpalaikis šaltis, deguonies trūkumas ir fiziniai išbandymai gali sustiprinti organizmą ir pagerinti sveikatą.
Žinoma, kaip ir kiekviena radikali praktika, Hofo metodas tinka ne visiems. Carney neslepia – net iš pažiūros naudinga sistema gali būti pavojinga, ypač taikoma neatsargiai. Kvėpavimo sulaikymas vandenyje gali baigtis sąmonės netekimu ir mirtinu pavojumi net ir stipriausiems plaukikams. Populiariausi metodai neapsaugoti nuo tragiškų pasekmių – ir net ant kavos puodelių rašoma „Karšta“. Kiekvienas išbandymas turi savo kainą. Ar verta ją mokėti, spręsti tenka patiems.
Ar verta rizikuoti – spręsti kiekvienam asmeniškai. Tačiau tiems, kurie nenori suaugti su krėslu ir kompiuterio pele, ieško atsvaros šiltam ir patogiam gyvenimui ar tiesiog naujo iššūkio, ši knyga – puikus kelionės pavyzdys. Ir galbūt jau nebesvarbu, kas iš tiesų yra Wimas Hofas – gelbėtojas, savimyla, nepraleidžiantis progos išgarsėti, apsišaukėlis guru ar geranoriškas pamišėlis, kokiu jį laikė kaimynai lenkai.
Kelią visada renkamės patys.
Šaltinis: DELFI