Rusijos karas Ukrainoje ir nūdienos politinė situacija – ne itin palankus metas pristatyti knygą apie moterį, ilgus metus buvusią Sovietų Sąjungos, vėliau – Rusijos estradinės muzikos ikona. Ji buvo mėgstama ir dabartinės Rusijos valdžios, tačiau šiandien nebeturi vietos tėvynėje. O jos pozicija prieš karą – reikšmingas ir drąsus poelgis, vilties ženklas daugybei rusų.
Gyvoji legenda. Estrados primadona, kurios karjera tęsėsi daugiau nei penkis dešimtmečius – pusę Sovietų Sąjungos gyvavimo ir visus šiuolaikinės Rusijos metus. Rausvaplaukė gundytoja, išsiskyrusi stipriu balsu, ryškia scenine išvaizda ir drąsa peržengti ribas. Nei gyvenime, nei knygoje ji nesistengia atrodyti geresnė, protingesnė ar doresnė: buvo (ir yra) prietaringa, vaidinga ir valdinga, mylėjo ne tuos vyrus ir mėgo gerą gyvenimą. Uždirbo honorarus ne vienam bulvarinės spaudos reporteriui ir fotografui. Niekada – net gūdžiais Brežnevo laikais – nedainavo apie revoliuciją ir „šviesų komunizmą“. Ir niekada nesistengė būti miela. Liko ištikima sau. Raudona rožė su spygliais, pražydusi pilkame Sovietų Sąjungos sniege.
Ši nauja biografija aprėpia Alos Pugačiovos gyvenimą ir karjerą nuo vaikystės iki šlovės viršūnių – ir baigiasi sprendimu palikti didžiąją sceną. Ją būtina perskaityti ne tik tiems, kurie atsimena putlutę moterį Vilniaus sporto rūmų scenoje ar Utenos arenoje, kur 2010 metais ji pasirodė bene paskutinį kartą. Ši knyga pravers visiems, kas nori bent iš dalies perprasti Rusiją: pasigilinti į keistai artimus šios šalies menininkų ir saugumo organų santykius, pripažinimo žaidimą, laisvės bei kūrybos vertę. Suteiks vilties, kad net ir nuožmių režimų gairinamose žemėse vienas balsas – svarbu. Ypač toks išskirtinis.
